Varliagyvių šeimoje, o tiksliau juokdarių, yra mažai žinomų rūšių. Ir kiti, kurie išaiškėja dėl įvykių, atvedusių juos į žiniasklaidą. Taip atsitiko su bufo alvarius rupūže.
Bet Kas yra bufo alvarius rupūžė? Iš kur ji atsiranda? Koks jo gyvenimas ir kodėl jis toks garsus? Visa tai ir dar daugiau – mes jums papasakosime toliau.
Bufo alvarius rupūžės ypatybės
Bufo alvarius rupūžė, moksliškai pavadinta kaip bufo alvarius, žinomas ir kitais pavadinimais, pavyzdžiui, Kolorado upės rupūžė arba Sonoros dykumos (arba Sonoros) rupūžė. Jo dydis yra palyginti didelis, nes patinas gali siekti 8-15 centimetrų ilgio, o didesnės patelės siekia 9-18 centimetrų.
Fiziškai atsiduriate su apkūniu žalsvos ar rusvos spalvos egzemplioriumi. Jo oda yra visiškai lygi ir blizga, tačiau jis yra padengtas kai kuriomis karpomis. Kalbant apie pilvą, jis yra kreminės spalvos.
Kaip ir kitų rupūžių, užpakalinės kojos yra ilgesnės nei priekinės, visos jos yra labai raumeningos ir stiprios. Priekyje esantys yra ypač trumpi, bet labai veiksmingi savo funkcijai – ne tik laikyti gyvūną vertikaliai, bet ir naudoti jais ėsti.
Galva sunkiai skiriasi nuo kūno, taip pat yra platus ir nėra labai ilgas. Jame visų pirma išsiskiria jos išsipūtusios akys, auksinės spalvos su juoda horizontalia juostele, kuri ją kerta. Joje galėsite pamatyti vieną ar dvi karpas burnos kamputyje.
Reikėtų žinoti, kad ši rupūžė yra nuodinga. Jis gali išskirti ritualo metu naudojamus nuodus, apie kuriuos kalbėsime šiek tiek vėliau.
Bufo alvarius rupūžės gyvenimo trukmė yra nuo dvejų iki ketverių metų.
Buveinė
Bufo alvarius rupūžė yra endeminė Amerikoje. Tiksliau, jį galima rasti Sonorano dykuma, teritorijoje tarp Kalifornijos, Arizonos ir pietų Meksikos. Kitur jo paprastai neaptinkama ir, tiesą sakant, tai labai sudėtinga rūšis laikyti nelaisvėje, nors dėl tų nuodų, kurie naudojami kaip narkotikai, gyvūną parduoda.
Natūralioje buveinėje jis mėgsta gyventi dykumose arba pusiau sausose vietose. Tačiau jo galima rasti ir miškuose bei pievose. Nepaisant to, kad yra varliagyviai, vandens jai daug nereikia, nors savo „namus“ įkuria prie didelių upių, ar šaltiniuose, lagūnose...
Įprasta tai, kad gyvūnas vasaros mėnesius praleidžia pasislėpęs urvuose, kuriuos pats išsikasa arba pasisavina kitų gyvūnų (daugiausia graužikų) urvus. Savo ruožtu žiemą jį dažniau galima pamatyti, nors visada po saulėlydžio, būtent tada, kai jis eina į medžioklę.
Bufo alvarius rupūžės maitinimas
Bufo alvarius rupūžės mityba yra gana įvairi, tačiau reikia nepamiršti, kad tai mėsėdis gyvūnas. Jis maitinasi daugiausia graužikai, vabzdžiai, ropliai ir netgi gali valgyti kitas rupūžes.
Tam jis naudoja ilgą ir lipnų liežuvį, kuriuo fiksuoja aukas ir pritraukia jas prie burnos, kad galingų žandikaulių ir priekinių kojų pagalba jas prarytų.
Jei jam gresia pavojus, jis gali išskirti baltą medžiagą, kuri išeina iš po žandikaulio (paausinės liaukose). Tai toksiškas ir haliucinogeninis, galingas nuodas, kurį jis nedvejodamas naudoja „nužudyti“ tą, kuris jam kelia pavojų.
Reprodukcija
Gegužės ir liepos mėnesiais bufo alvarius rupūžė poruojasi. Tam būtina, kad būtų kaupiamas vanduo, nes, kaip ir kitų varliagyvių atveju, jame vyksta kiaušinių dėjimas.
Vieną kartą patinas savo daina pritraukia patelę, jis patenka į vandenį ir atsiranda amplexus. Tuo metu prasideda kiaušinėlių, kurie bus pritvirtinti juodais siūlais, perėjimas. Kiekvienoje sruogoje bus apie 8000 kiaušinėlių, kurie išliks tokioje būsenoje nuo 2 iki 12 dienų.
Pasibaigus veisimosi sezonui, rupūžė vėl slepiasi, kad vasarą ir žiemą praleistų prieglaudoje.
Bufo rupūžės apeigos
Viena iš priežasčių, kodėl rupūžė bufo alvarius yra geriau žinoma dėl to, kad ji pasirodė žiniasklaidoje, susijusioje su žinomu pažįstamu, pavyzdžiui, Nacho Vidal. Nepaisant to, kad istorija neturi „laimingos pabaigos“, ji leido mums atskleisti šios varliagyvės „pusę“, kuri daugeliu atvejų gali būti artimesnė, nei manote. Kalbame apie bufo rupūžės apeigas.
Šioje ceremonijoje tradiciškai dalyvauja šamanas, kuris visada vadovauja, kas vyksta, tačiau šiandien šios figūros atsisakoma ir naudojama kaip „narkotikas“, kuriuo galima mėgautis diskotekose, tarp jaunimo ar suaugusiųjų susitikimuose. savo privatume.
Viena iš bufo rupūžių savybių yra ta, kad jos turi „nuodų“, ir per šią apeigą žinoma, kad yra žmonių, kurie jie įkvepia tuos nuodus (arba geria) turėdami tikslą patirti psichodelinį poveikį. Kitaip tariant, mes kalbame apie vaistą, turintį net stipresnį poveikį nei geriausiai žinomi. Bet taip pat vienas pavojingiausių šiuo metu egzistuojančių.
Ši praktika atliekama įkvepiant bufo alvarius rupūžės nuodų dūmus. Tai sukelia daugybę haliucinogeninių poveikių dėl 5-MeO-DMT molekulės, kuri, patekusi į kūną, ypač į smegenis, pakeičia sąmonę. Atrodo, tarsi nežinai, kur esi, ką darai, tarsi paliktum savo kūną. Tas momentas, kai „patirti šviesą“, vadinamas „Dievo molekulės“ suradimu.
Dabar ne viskas taip „gražu“, kaip manoma. Be pasekmių jūsų smegenims, kurios gali patirti neurologinę riziką, jūsų kūnas gali patirti tachikardiją arba net mirti. Ir nepaisant viso to, yra daug žmonių, kurie siekia „stiprių emocijų“ ir griebiasi batrachų psichodelikų, nepaisant to, kad rizikuoja savo gyvybe. Tiesą sakant, tokiose šalyse kaip JAV tai yra vienas pavojingiausių ir draudžiamų narkotikų.